2011 m. lapkričio 20 d., sekmadienis

Turėjau tik popierinę servetėlę...

    Mums visiems pasisekė, tik ne visi priimame save teisingame, vieninteliame ir nenuginčijamame kontekste.

   Mano gyvenimas, tokia keista išraiška būti. Gal kas pavadintų tai amžinu miegu, galbūt kitas sakytų - tai nuobodu ir niūriai slegia... Esu tikra, jog niekas nenorėtų keistis su manimi vietomis, nes pirmu įspūdžiu mano gyvenimas neatrodo išvaizdžiai... Galbūt (?)
   Mano gyvenimas tai tik kruopelė erdvinės išraiškos, kuri užima vietą atmosferoje... O aš ar keisčiausi su kuo nors vietomis? Ne! Turbūt tai pirmas kartas, kada ištariu drąsų "Ne!"
   Mano esybė nepritaikyta integruotis ten, kur kitiems lengvai pavyksta. Mano asmenybė niekaip nesugebėtų įsitrinti tarp "normaliųjų" ir apsimesti viena iš jų. Aš tai jaučiu, o tai prilygsta žinojimui. Viską gyvenime atsirenku vertindama tik savo vidaus išraiškingumą, jo šauksmą ir norus. Jaučiuosi visiškame komplekte su siela, galėdama kvėpuoti jos specifiniu aromatu, sugebėdama ištverti man skirtais ir tik man vienais suprantamais jausminiais simboliais, jų atšakomis.
   Gyvenu gyvenimą ir pradedu jausti, jog priprantu prie jo. Keistai skamba. O taip, prie tokios būsenos tiesiog reikia priprasti. Tai reikalauja ištisinio analizavimo, stiprių įsitikinimų puoselėjimo ir aukštinimo smulkių dalelių kurios ir yra raktas į prasmę. Visą savo gyvenimą daug energijos ir koncentruotų minčių skyriau būtent susidraugavimui su savo gyvenimu. Su savimi. Su savęs priėmimu. Su troškimu glaudžių santykių aplinkoje.
   Prisipažinsiu. Kartais pavydžiu žmonėms. Žmonėms, priešingai nei aš - sugebėjusiems idealiai ir tobulai prisišlieti prie šios žemės vingių... Tvirtas stovėjimas ant kojų ir žinojimas ką daro -  manęs nežavi, bet manau, jog tai laikinai turi savotišką naudą. Jiems taip ramiau. O tos ramybės akimirksnio fazės aš ir pavydžiu. Jų galvose nuolat rezgasi naujos mintys ir idėjos, kurias jie neretai įgyvendina. Nuostabu! Man nedažnai pavyksta nusigauti iš taško A į tašką B pagal planą, kurį susikuriu iš anksto. Tad man visiškai natūraliai kelia nuostabą kitų žmonių susikurtas veiksmo planas ir palyginti sėkmingas jo įgyvendinimas. Iš tiesų tai nesu tikra ar jiems pavydžiu. Gal tik kažkuria dalimi norėčiau prisiliesti prie kelių procentų to užtikrintumo "minties pradžia - kokybiška eiga- sėkmė".
Brandinu save. Keldama įvairiausius klausimus grūdinu save, nenorėdama rasti atsakymų. Keliu klausimus taip tyliai, kad niekas nesugalvotų man pagelbėti ir prisidėti prie ieškojimo... nes atsakymų man nereikia, ypač svetimų atsakymų. Stengiuosi tausoti ir branginti tai, ką atsinešiau ateidama ir ką turėčiau išsinešti...

Vienas žmogutis, neištvėręs nuolatinio mano žodžio "malonu" kartojimo sako:
        -juk ne viskas gyvenime turi būti malonu!

Iki šiol mintyse nešioju šią mintį....
O kodėl gi ne? Kodėl turime pasiversti patys savo ir kitų psichologiniais vergais ar įkaitais?
Mes didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame darydami kas būtina (antraip būtų sunku išgyventi) ir tai žinoma, ne visada malonu... Tai kodėl gi viso kito mums nepavertus tiesiog malonumu? Būtent - paversti maloniu. Nesakau, kad reikia mesti mintį, jei ji pasirodo atgrasi... Tiesiog reiktų ieškoti kelio, kaip tą tikslą pasiekti kuo malonesniu būdu ir palengvinti tolimesnę seką.
  Neišvengiu skausmo. Jis tapo natūralia dienos dalimi. Bet koks - fizinis, dvasinis.... Neturiu kito kelio, kaip tik skausme atrasti taip pat kažką, kas būtų gaivališka ir atneštų bent akimirką palaimos. Tai vienintelis mano gyvenimo tikslas - bet kame sukurti malonumą ir išjausti ligi paskutinio lašo. Norėčiau mirti žinodama, jog vertėjo to siekti, jog tik tai atnešė tikrąją palaimą, jog ne veltui kovojau, klupau, stojausi, atsisakiau, nuleidau ir vėl pakėliau rankas. Jog mano laimės/malonumo pojūčio vaikymasis subrandino mane būtent ta linkme, kurioje įsivaizduoju judesį, ėjimą. Subrandino mane buvimui ir persikėlimui į kitą etapą, turint viduje nemažą pojūčių bagažą.
Tikra beprotybė pateisinti savo kančias tik vardan vilties, jog ateitis bus lengvesnė, mažiau skausmingesnė, problemos kaip mat išgaruos ir būsiu laimingas... Viskuo pasimėgausiu vėliau...

Mano gyvenimas- būti. Stebėti ir gėrėtis, nusivilti ir vėl grįžus patikėti. Mano gyvenimas - tai aš. Priimk arba atmesk. Bet aš būsiu. Aš tiesiog būsiu.

Kas aš esu? Koks mano gyvenimas?...

1 komentaras: