2011 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Atsijungiant...

Palikta vėjyje. Pasilikusi. Nukritusiais medžiais remiuosi.
Išblaškytame raudonyje. Veliasi plaukai.
Renku suniokotas šakas ašaromis pasruvusiomis rankomis...
Svirduoliuojančiu judesiu remiu kas liko.
Jėgos gimsta ir miršta. Jos gimsta iš tavęs. Miršta iš manęs.
Kojos. Jų neturiu, bet sutrypsiu kas ne tikra.
Sugriuvęs pasaulis prikels mane. Naujam viesului.
Būsiu pasaulio pabaiga, su vardu pastrigusiu tarp manų lūpų...
Būsiu pražūtis bejausmiams individams.
Suniokoti medžiai- gyvesni už gyvuosius.
Nukritę šakos - išleis naujas šaknis. Apgins mane. Tapsiu viena iš jų.
Sukursime prarają ir pabaigą. Viskam, kas žuvę, kas netikra.
Likau išniekinta. Vilko drėskimais besimaitinanti būtybe.
Su kiekvienu atodūsiu... piktinu nieko nejaučiantį pasaulį...
Piktinu gyvus mirusius... Išnaras iš savų sielų...
Spalvos blanksta, garsai tyla... Išnyks su paskutiniu virpesiu...
Tu sukėlei audrą. Sugriovei mane. Pavogei jausmus ir užbūrei nežinei.
Pasislėpk ir išsitrink.
Kai bus saugu - išsikasiu ir nuplausiu praeities dulkes...
Vienas būsi išgelbėtas. Išvaduosiu tave, nes pavogei mane.
Skaudės.
Tik skausmas išvaduos ir sujungs.
Tik skausmas išves ir paleis.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą