2011 m. kovo 27 d., sekmadienis

Sukurta būti

Sveiki atvykę į naujai atrestauruotus namučius :)
Matyt pavasario dvelksmas veikia, kad norisi atsinaujinti, išlįsti iš senojo kiauto ir išsinerti naujam pasauliui...
Žiūriu ir galvoju: ir senstu, ir bręstu... norisi kažko subtiliai sunkaus, išgyventos praeities užuominos... Kiekviename įlinkyje sudėlioti jausmai ir nuveikti darbai, kurie vis tik dulkėmis pavirtę.
Tokia nostalgiška diena... Nuo pat ryto neduoda ramybės seni prisiminimai iš vaikystės, iš draugysčių, galiu susigraudinti bet kurią sekundę ir užsiverkti it praradus gyvenimą. Ne, ne iš gailesčio graudulinga diena, o iš suvokimo, jog patyriau tiek daug ir tiek mažai... taip giliai ir taip spalvingai... Galiu užuosti kvapus ir jausti skonį, kurie buvę prieš daug metų...
Savo gyvenimo filosofijoje aiškiai grindžiu mintį, jog praeitis nereikalinga ir ją reikėtų gražiai "suarchyvuoti" ten, kur neužimtų darbingosios atminties vietos. Nemėgau gręžiotis atgal, ypač skendėti gaivalinguose prisiminimuose... Neverta. Tai nesugrįš, to nebebus niekada ir nereikia savęs kankinti. Vis dėl to.... valdant mintis apie praeitį kartais gera tiesiog pasinerti į tai. Bet tik kartais, neužleidžiant pagrindinio vadovo pozicijos... Dabartis ir tik dabartis - tai mano šūkis!
Turėjau šiandien gražią dabartį. Beverdant sriubą :) Sūnaus pastebėjimas tiesiog išmušė mane iš vėžių... Kai pakviečiau visus prie stalo, priėjo vaikis ir sako: mmm, papuolėm į restoraną :)))))
Argi ne fantastika? Tai buvo komplimentas ne skaniai sriubai ar mano sugebėjimams ją išvirti, paserviruoti, bet tai mane sugrąžino į žinojimą, kokioj būsenoj tą sriubą viriau... Man tai reiškė daug daugiau, nei iš esmės tik skani sriuba. (Kai savo jausmus įspraudžiu į sausus žodžius, tarsi išgaruoja stebuklas... sunku apsakyti ką jaučiau)
Taigi, buvo gera dabartis. Buvo... taip, ji jau tapo praeitis :) Už kelių sekundžių galbūt aplankys mane nuostabi idėja, todėl jaučiu, jog turiu dėl ko gyventi...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą