2011 m. sausio 28 d., penktadienis

Praėjo, nebesugrįš, bet gera prisiminti...

...ką gi... metai laiko kai gvildenu iš pirmo žvilgsnio pasauliui neaktualias temas...
Tie vieneri metai prabėgo taip greitai, kad sunku ir susivokti. Peržvelgus savo rašinėlius - kiek šypseną sukelia kai kurios mintys, išgyvenimai. Rodos tik metai praėjo, o aš nemažai pasikeičiau. Neatsiimu nei vieno savo žodžio ir nei vienos išsakytos frazės. Neatsiimu nieko, tik pastebiu, kaip pakito požiūris į tam tikrus dalykus, tačiau esmė lieka ta pati.
Buvo sunkūs, išgyvenimų pilni, gilių susimąstymų ir susikaupimo metai. Tuo pačiu jie davė tiek daug gražų dalykų.
Sutikau naujus žmones, paleidau senus... Įvyko natūrali kaita, savotiškas vietų susikeitimas. Nė sapne nebuvau sapnavus, jog sutiksiu tiek įvairių, spalvingų žmonių, jog galų gale pavyks rasti kontaktą su kitais ir išdrįsiu prabilti ne sava kalba...
Tie metai buvo turtingi knygomis. Apturėjau džiaugsmą beskaitant japonų rašytojo Haruki Murakami darbus. Tikrai, tai buvo didelė vertybė susipažinti su jo kūryba. Jis man tiesiog užtvirtino požiūrį į tai, kas man labai svarbu ir bene visam pasauliui svarbiausia. Žmonių santykiai, meilės neišvengiamumas, saviraiškos svarba, savęs užpildymas tuo, ko trokšta širdis, aplinkos reikšmė ir susidariusių aplinkybių išnarpliojimo geba.
Be abejo muzika lydėjo visus praeitus metus. Dabar esu šiek tiek pasimetus, lyg mėgstamas stilius būtų išsprūdęs man iš rankų, tačiau nepaliaujamai mėgaujuosi tuo, ką nugirstu. Tiek jau to, net ir pop'se randu genialių darbų ir malonių ausiai. Ačiū kai kuriems Facebook'o draugams, kurie turi laiko ir noro, ir kantrybės pasikapstyti interneto gelmėse ir ištraukti į dienos šviesą tikrų perliukų.
Filmai.... Kiek gerų filmų man teko pamatyti per tas 365 dienas. neįtikėtina! Keli iš jų taip įstrigo, jog negaliu išsirinkti paties pačiausio :))))
Praėję metai buvo pilni emocijų... Ir teigiamų ir nuginkluojančių iš nevilties ir skausmo. Gyvenimo vingiai suteikė galimybę gerokai susikrėsti arba verkti iš laimės. Ech... kraštutinumai mano valdovai... Viduriuko nėra, tik neaišku ar aš jam, ar jis man neegzistuoja... Jau ėmiau galvoti, kad esu liūdesio vergė ir be jo gyventi negaliu. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, kiek laiko man liūdna. Vėliau laikotarpis pats dėliojosi galvoje...Liūdėjau ištisus pusę metų... Ir vistiek sugebėjau iš to išspausti naudos ir malonumo. Aš tiesiog liūdėjau ir tuo tenkinausi. Ir dabar tebeliūdžiu. Priežasčių buvimas ar nebuvimas man neturi reikšmės. Tiesiog liūdna... Per prievartą aš jo neišmesiu, neišrausiu, nesutrypsiu ir nepakasiu... Aš susidraugavau su juo ir kai tik jis bus pasiruošęs iškeliauti - paleisiu jį.
...tikri lūžio metai. Vaikai neįtikėtinai suaugo, pasikeitė ir problemos. Vienos išnyko, atsirado kitos. Įvyko nemenkas šuolis jų raidoje. Dėl to džiaugiuosi. Apskritai turiu dėl ko labai džiaugtis, ypač dėl vaikų. Atsirado stiprus pasididžiavimo jausmas mažuose jų pasiekimuose. Supratau, kad to man trūko amžinus metus...

Tų metų jokiu būdu negaliu pavadinti tuščiais. Kiek dar visko įvyko, ko neįvardinau. Kiek man brangaus ir svarbaus išgyvenau.
Norėčiau, kad viskas jau pagaliau nusistovėtų sekundės judesio tikslumu. Bet to galiu tik tikėtis. Aš nežinau ko man reikia ir kas bus duota, belieka tik gyventi toliau...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą