2010 m. lapkričio 9 d., antradienis

Ateinu tave pamilti. Pirmas troškimas

Turbūt kiekvienas širdy pagalvojame apie norus, tikslus, kuriuos būtume pajėgūs išpildyti ateinančiais metais. Man atrodo švenčių išvakarėse žmonėms yra svarbu kažką sau pažadėti, galbūt palinkėti. Svarbu turėtu dėl ko stiebtis, augti. Tik dėl savęs verta tai daryti. Nei vienas užkabintas medalis ar "pagyrimo raštas" nesuteiks tokio didelio pasitenkinimo, kaip akimirka žinojimo jog tu tai įvykdei ar tau pavyko...

Vakar važiavau į vakarines paskaitas. Pirma važiuoju autobusu, vėliau miesto centre persėdu į "miesto bėginuką" ( norvegiškai "trikk") ir važiuoju dar keliolika minučių į mokyklą. Kelionė netrumpa, tad turiu laiko pasvajoti, stebėti.
Galvoje kaip fabrike - mintys net ūžia. Ir su savim pasikalbu, ir įsivaizduoju įvairias situacijas su žmonėmis, kurie sėdi, stovi greta ir bandau susikurti jų gyvenimus mano akimis. Žmonės labai spalvoti ir įvairūs. Man be galo smalsu būtų sužinoti, ką jie tuo momentu galvoja..., kokią muziką klausosi užsidėję ausines..., apie ką žinutėje rašo, kam ją rašo..., kodėl judina rankas savo rankinėje..., ar jie šiandien patyrė kažką neįprasto..., kas jų laukia namie..., kokia bus vakarienė..., ir t.t. Kiek tenka keliauti viešuoju transportu, praktiškai visą laiką tokios mintys sukasi mano galvoje. Panašu į taisyklę, kurios privalau laikytis važiuojant autobusu ir pan. Tai nusistovėjęs įprotis, kurį vargu ar pakeis kitas.
Priešais sėdėjo geltonos odos spalvos rasės atstovas. Už manęs stovėjo matomai jo draugas, nelabai kuo besiskiriantis nuo to, kuris sėdėjo priešais mane. Tie du žmonės mane privertė suvokti, jog esu priešiška žmonėms, kitokiems nei man priimtini žmonėms. Galbūt, neprivalau visų mylėti, galbūt... Bet aš noriu nejausti skirtumo tarp švaraus ir nelabai, tarp tvarkingo ir nelabai, tarp stilingo ir priešingai. Aš noriu jausti žmonėms palankumą kad ir kaip jie atrodytų, kad ir kokie jie bebūtų. Noriu, kad mano sąmonėje išnyktų ribos tarp rasių ( tuo pripažindama kad esu visgi "rasistė"), kad išnyktų lyginimo principas ir pasišlykštėjimo jausmas. Aš negalėsiu pasiekti tikrojo išsivadavimo iš savo žmogiškųjų gniaužtų, jei nepriimsiu šalia einančių, gyvenančių, kvėpuojančių žmonių. O dabar jų vengiu, prie kai kurių bijau prisiliesti ir man dėl to gėda.
Pirmas iš mano prieššventinių troškimų, kuriuos išsikėliau sau kaip uždavinį - sumažinti atstumą tarp savęs ir žmonių. Pamilti juos bet kokius. Pamilti save, bet kokią.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą