2010 m. rugpjūčio 13 d., penktadienis

Vanile kvepiantis rytas

Kol mano vaikai pusryčiavo, stovėjau pasilenkus prie mažosios ir pagelbėjau surankiot paskutinius košės grūdelius ir razinas... Apėmė toks geras jausmas, kad turiu vaikus.
Abudu taip skaniai pasičepsėdami valgė tą košę, viens kitams kažką niurnėdami... Sesė į brolį žiūrėjo kaip į Dievą, o brolio akyse pamačiau meilę ir šilumą savo sesei. Jis taip globėjiškai žvilgteli, ar ji pataiko košę į burnytę, paskatina ją kramtyti... O man tikrai buvo gera tai matyti, nes nemažai turėjau išgyvenimų dėl vaikų, kada jie nerado bendros kalbos, užsiėmimų, buvo pastovi erzelynė. Suprantu, kad metų skirtumas daro nemažą įtaką, bet buvo tikrai sunku suvokti, kad broliui sesė kaip tuščia vieta, dažnai jam išsprūsdavo jog ji tik maišo... Sesė kaip mažas prielipukas dar jį labiau suerzindavo savo įkyriu lindimu, norėjimu žaisti, galų gale dėmesio reikalavimu.
Šių pusryčių metu pajutau tai, ko pavydėdavau kitiems. Širdis paskendo vaniliniam padaže, išvydus jų bendrumą.
Labai norėčiau kad čia ir būtų ta geroji pradžia, nuo kurios viskas eis tik geryn... Tikiu, kad visi nesklandumai jau praeity ir nuo šiol dažniau galėsiu pasidžiaugti tokiom akimirkom...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą