2010 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis

Metas atsiverti

Širdis prašosi išliejama, reikalauja panacėjos. Išgyveni kiekvieną dieną su kankinančiu pagalbos šauksmu. Visad žinau, kad vienintelis vaistas nuliūdusiam, tuščiam, išsibarsčiusiam sau - malda.
Ieškau užuovėjos ir sutvirtinimo. Labai gaila, bet retai pavyksta visa savimi persikelti į tikrą maldą, susikaupimą, nors ji man suteikia viską.
Pati širdis atsiveria muzikoje. Tariami žodžiai susprogsta dar neišleisti į pasaulį kaip muilo burbulai. Jie tampa tokie beverčiai, bereikšmiai, riboti... Man niekad nepavyksta būti nuoširdžiai ir atvirai, jei dėlioju "protingus sakinius", automatiškai formuodami prašymus, nesąmoningai pradedi kelti reikalavimus su teigimais ko nori ir ko neturi...
Malda yra ne žodžiai ir ne mintys, o visiškas pasitikėjimas Dievu ir leidimas jam paliesti tave, paglostyti... Muzika - turbūt vienas iš kelių, kai malda tampa vaisinga ir naši pojūčiais. Prieš šį stebuklą nublanksta visi žodžiai. Svarbu įsileisti ją į save. Iškyla vaizdiniai, tarsi praplaukiantys debesys, kurie keičia vienas kitą. Tu juos matai ir nepasisavinęs paleidi... Kaip gera, kai nebeturi kankinančių klausimų, nebeieškai atsakymų, nebekeli reikalavimų, neišsakai savo norų...
Norai... Jis geriau žino ko tu nori, tad neverta kankintis neaiškumu. Belieka pasileisti į maldos kelionę ir mėgautis jauduliu bei ašaromis, kurių negali valdyti... Jie iš begalinės meilės, pasitikėjimo, laimės ir kančios sumišimo...
Dievas davė daug kelių, kuriuose gali pasitikti Jį.
Atverk širdie savo vartus, įsileisk šviesos dovanas ir pasidalink jomis su aplinkiniais...

Malda. Kaip dažnai į tai pasineriame? Kaip nuolankiai priimame Tėvą ir nieko neprašant tiesiog meldžiamės?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą