2010 m. rugpjūčio 9 d., pirmadienis

Buvau toli

Visad labai mėgau suptis, ypač lipdavau ant tų baisiųjų atrakcionų, kurių pagrindas didelis greitis ir vartymas. Po mažosios gimimo manyje nutrūko noras "adrenalinintis", viskas įvyko labai staiga ir savaime. Jaučiau baimę žūti, atrakcionai atrodė man nesaugūs ir net kūnas sustingdavo kai pagalvodavau kas laukia įvykus nelaimei.
Prieš porą savaičių vykome į atrakcionų parką, kuris įkurdintas vidury kalnų, miškų. Pamačius kiek ten visko yra, kaip viskas išdėstyta, manyje suspurdo širdis vėl išbandyti viską, ko jau senokai buvau atsisakius. Labiausiai pribloškė vaizdas, kaip tas parkas įrengtas, kaip supynės ir kitos atrakcijos pritaikytos prie gamtinio išdėstymo. Ten papuolėme į kitą pasaulį, visiškai atjungtą nuo tikrojo, nuo miesto. Kol vaikščiojom, dairėmės, poreikis visus išbandyti tik didėjo. Netvėriau savam kaily, kol reikėjo laukti eilėse. Pajutau malonumą jau po pirmos atrakcijos ir sakyčiau jaučiau vis didesnį norą eit ant "baisiausiųjų".
Išskirsiu vieną atrakcioną, kuris manyje kažką pakeitė, kuris suteikė man tai, ko jau seniai nesu patyrus. Po pasisupimo aš jį pavadinau "dvasine kelione".
Stovėjome nesuskaičiuojamoje žmonių skaičiaus eilėje. Tas noro visiškai nesumažino ir nekėlė jokių klausimų "gal neverta?". Ten bestovint tik buvome priversti stebėti supimosi principą kiekvieną kartą, kai susodindavo vis naujus žmones. Pakirsdavo kojas kiekvieną kartą supynei pakilus. Jaučiau ir galvos aptirpimą ir nesąmoningą dantų sukandimą, kad net paskausdavo žandikaulį. Aš laukiau atrakcijos ne viena, o su savo vyru ir šeimos draugu. Buvome trise. Iš išraiškų galėjau suprasti, kad ir vyrams nekėlė juoko tai, ką matė. Buvo ir juokinga ir baugu. Eilė sparčiai judėjo, mes judėjome įėjimo link. Kuo arčiau, tuo labiau širdelė kalatojosi. Prasidėjo tokie klausimai kaip: kodėl mums reikia tokio streso? Kas žmones skatina tai daryti? Kodėl stoviu kaip įkaltas eilėje ir net nemanau bėgti? Ir t.t.
Dingo mūsų pasijuokenimai, kai liko keli žmonės prieš mus ir jau bus mūsų eilė žengti už vartelių. Tačiau jaučiausi tokia tvirta, ir tikrai žinojau, kad to noriu!
Ilgas, didelis vamzdis kabo ant skersinio, kurį laiko keturios masyvios, metalinės kojos. Ant to vamzdžio pritaisytas ratas, talpinantis maždaug 20-30 žmonių. Sėdynės įrengtos išorinėje rato pusėje. (Sumažintam variante atrodytų taip, kaip kad visi būtų susėdę ant pakabintos padangos ratu, žiūrėdami į išorę).
Susėdome. Aš per vidurį, vyras iš kairės, draugas iš dešnės. Uoliai pradejome prisiseginėti, kiek įmanoma prisispausti su tokiu kaip šarvu iš metalinių strypų. Man tik viena mintis nedavė ramybės galvoj: ar nesumaišys technikė mygtukų ir netyčia nepaspaus "atrakinti" kuomet mes būsime viršuje. Kvaila mintis,kuri skambėjo galvoje.
Pajudėjome. Supynė judėjo lėtai, kaip didelė švytuoklė. Sulig kiekvienu nuskriejimu į kitą pusę amplitudė vis didėjo. Pasigirdo vyrų balsai, kad jau tiek ir pakanka, iš toliau pasigirdo jau ir cypimų. Lijo. Kuo aukščiau kilome, tuo labiau lietaus lašai veidą draskė kaip ledukai. Su kiekvienu švytuoklės mostu jaučiau sunkėjantį savo alsavimą, savotišką inkštimą. Bet buvo gera, tiesiog dieviška. Besisupant pirmyn - atgal, pats ratas dar sukosi aplink savo ašį. Todėl pakilus ar nusileidus buvome vis kitoj pozicijoj. Kuo aukščiau, tuo daugiau pasigirsdavo šauksmų, kuriuos greit slopino lietus.
Prisiverčiau atsimerkti. Ir... atsivėrė man viskas, ko nesitikėjau. Kai kybojau veidu į dangų - rodės, kad jaučiu angelo sparnus glostant man per veidą. Kai skriejau priekiu žeme - patyriau neapsakomą paukščio skrydžio jausmą. Vėl pakilus neįtikėtinai aukštai pamačiau kalnus, miškus, tikrą didybę, toli, toli...
Tą akimirką dingo viskas. Žmonės, artimieji, sėdintys šalia, dingo garsai. Buvau tik aš ir kalnai, kurie mane priėmė savo globon. Praradau laiko nuovoką ir suvokimą kur esu iš tikrųjų. Buvau ten toli, kalnuose, susijungusi su visa gyva gamta, tarsi Dievo rankose jaučiausi saugi ir rami. Mano sąmonėje įsirašė tikriausia gyvastis, galingumas. Savimi apgaubiau kalnų klonius ir tapome vienu.
Tas akimirkas prisiminsiu visą savo gyvenimą.
Rodos tas metalo gabalas, kuris atlieka mechaninius judesius, gali taip palytėti žmogaus vidų, įsiskverbti į menkiausius jausmų sluoksnius, sujudinti visą, kas praradę jautrumą... Man tai buvo dvasinė kelionė, kuri nesvarbu, kad truko tik akimirką mūsų laiku, bet man ji truko visą amžinybę, kai spėjau patirti tiek daug ir neapsakomai gero...
Neiškrenta man tai iš galvos ką patyriau. Buvau apdovanota visiškai netikėtoj vietoj, neįtikėtinoj situacijoj! Man tai buvo dovana. Ji dar kartą priminė, jog erdvėje yra kažkas, kas tave priima tokį koks esi ir kad tas kažkas tave myli ir globoja, leisdamas visa tai išgyventi.

2 komentarai:

  1. ta diena vel tapau vaiku- nutrukdgalviu ir issigandusiu... Tapau parasiutininku ir formules 1 vairuotoju :) Mane nese galinga jega, kuriai priesintis beviltiska, belieka tik atsiduoti ir megautis!

    AtsakytiPanaikinti
  2. wow! Neįtikėtina ta atrakcijonų jėga, jei galutiniam variante žmonės jaučiasi taip "užvežti" !!!!

    AtsakytiPanaikinti