2010 m. liepos 5 d., pirmadienis

Pastebėjimas

Prieš kelias savaites teko apsilankyti gimtinėje. Kaip jau esu rašiusi anksčiau, buvau išsiilgusi artimųjų, draugų, lietuvių kalbos, tam tikrų prekių, kurių čia nėra. Širdis nelabai norėjo skristi, tačiau save pažįstu kaip nuluptą - aš tiesiog bijau nesklandumų, kurie pasitaiko bekeliaujant. Bijau ir vargo, nes su mažais vaikais ne taip jau ir paprasta visą dieną trankytis autobusais, persėdant į traukinį, vėliau vėl autobusai, lėktuvas...
Kiekvieną kartą prieš kelionę turiu save įtikinti, jog bus smagu, jog tai mano žemė, mano šaknys, kad tai kiemas, kurį pažįstu nuo vaikystės ir turėčiau jaustis puikiai ir saugiai :) Kodėl turiu save įtikinėti? Ar koks nors vokietis, gyvenantis ne Vokietijoje save įtikinėja prieš skrydį į gimtinę, jog bus viskas gerai? Lygiai taip prancūzas, australas, amerikietis? Kame reikalas su tuo pakirstu saugumo jausmu gimtojoje žemėje?
Kai grįžus esu persismelkus nusivylimu, išgąsdinta kraupių incidentų, ar tiesiog palytėta nemalonaus aptarnaujančio personalo, bendrauju su saviškiais turbūt atrodau pasipūtus ir aikštinga, nes tiesiog nerandu gerų žodžių tėvynei ir juolabiau nepavyksta nuslėpti savo susierzinimo aplinkai, kuri pasitiko mane ir mano šeimą. (Brrr, net nenoriu prisiminti dėl ko pabėgau iš Lietuvos). Vis tikėjausi, jog būdama svečias, turėsiu galimybę patirti būseną, kai gera, nes tu visko esi pasiilgęs! Ką gi, būdamas svečiu, dar labiau jauti liūdesį ir tuštumą. Man dabar gyvenant kitoje erdvėje, kitokiais principais pagrįstoje kasdienybėje, apninka didelis stresas viso to neskaityti laikraščiuose, o patirti savo kailiu. Bet juk tai mano gimtinė?!
Sugrįšiu prie žmonių, kurie labiausiai stebina savo nusistebėjimais, kodėl man taip bloga...
Kai susirašinėjam laiškais ar kitomis priemonėmis, visi kaip vienas virkauja dėl amžiais sunkios padėties, dėl žmonių mentaliteto, dėl vyraujančių pasyvių nuotaikų, dėl nekultūros, dėl chamizmo, dėl saugumo nebuvimo, dėl nežinomybės ir neaiškios ateities. Iš šono sprendžiant susidarydavau tikrai pilką vaizdą ir visad nuoširdžiai gailėdavau likusių. Rasdavau pateisinimą kodėl mama elgiasi vienaip ar kitaip... nes ji tiesiog jaučiasi nesaugi, iš jos valstybė tyčiojasi mokėdama ašaros didumo pensiją ir t.t. ir Kitiems rasdavau pateisinimą kodėl vienaip ar kitaip klojasi jų gyvenimas. Noriu pasakyti, kad būdavau kitoje barikadų pusėje, kur bent jau išklausydavau depresiškas mintis. Kai atvykau kelioms dienoms į Lietuvą, situacija kaip mat pasikeitė. Tie žmonės, nematę šviesos staiga ėmė mane teisti, kaip drįstu būti nepatenkinta tuo, ką pamačiau tėvynėj?! Žinoma, jie nepradėjo giedoti kitos giesmelės, kaip čia gerai ( jie ir toliau tvirtino ir keikė neteisybę), tačiau išklausyti kaip aš jaučiuosi atvykus, neturėjo noro. Nes visa, ką pasakiau buvo laikoma mano išpuikimo požymiu. Dalis kaltino mano nusistatymą, jog tik aš pati kalta dėl savo būsenos, jog ne taip nusiteikiau (nors vėlgi kodėl turiu apskritai nusiteikinėti kažkaip?), jog nebematau gerų pusių (kažin jos kokios, nes niekas man jų ir neįvardino kaip pavyzdžio)... Žmonės labai mėgsta pabūti teisėjais ir savo keliomis nenuginčijamomis tiesomis tave greit pasodina ten, kur jų manymu turėtum sėdėti. Ar tai natūrali žmogaus apsauginė reakcija viską neigti, kas akivaizdžiai matosi? O logika tokia, kad jei viską neigsi, tai iš šono niekas nematys viso purvo, kuris visiems akis užpildęs... Ar jei sakysi, kad tik tu pats kaltas kaip jauties ir kas nutiko, tai galėsi žmogaus akyse pasirodyt koks esi stiprus ir ištvermingas, jei nematai nieko blogo, kas dedasi aplink?
Priėjau nuomonės, kad lietuviai tiesiog jaučia neapykantą atvykėliams lieuviams. (Pvz. neduok die, sužinos koks taxi vairuotojas, kad negyveni LT, o tik svečiuojies.... ).
Tas stiprus pyktis užgožia džiaugsmą, jog pasimatėm po šimto metų, užgožia tikrus jausmus ir atvirą tiesą, kaip ištiesų sekasi ir kaip gyvename.
Ar aš neturiu teisės aplankyti savo kraštiečių? Ar norint tai padaryti būtinai ir privalomai turiu išlaikyti išbandymo egzaminus?
Kai garsiai kalbi apie tai, jog nusivyliau pasibuvimu Lietuvoj, žmonės mieliau parodo koks tu esi "užsiteršęs" ir "tinkamai nenusiteikęs", nei kad nuoširdžiai bent minutėlę stengtųsi tave suprasti. Pasitaikius pirmai progai išsiveržia izlumas, griežtas tonas... Net juokinga...
Kai gyvenom Lietuvoj, iš tikro, ne į viską taip jautriai reaguodavom. Kažkaip sugyveni su esama padėtim, stengiesi užsimerkti prieš blogį ir toliau gyventi, nes neturi kitos išeities.
Kai išvyksti gyventi svetur, pamatai svečios šalies ypatumus. To pasekoje pradedi lyginti savo gimtąją šalį su svečia šalimi ir netgi labai nesistengiant atsiranda tiek skirtumų, kad plaukai šiaušiasi ant galvos ir visad kirba tas pats klausimas: kaip aš tiek ištvėriau gyvendama LT?
Galima mane suprasti: gyvenu kiek įmanoma saugioje šalyje, kur kreipdamasis pagalbos iš tikro jos ir susilauki. Kur savaime atpalaiduoji galvą nuo tokių nenormalių minčių: "ar tikrai užsirakinau po penkiais užraktais", "nematau kieme savo vaiko, gal jau jį pagrobė", "pamečiau brangų daiktą, tai nėra jokios tikimybės, kad man jį grąžins" ir t.t....
Neduoda ramybės mintis, jog piliečiai nenori keistis. Nes kai tu atvažiavęs situaciją matai kitu kampu, iškart būni nusodintas, kad to nebus kaip įsisvajojai ir reikia susitaikyti su realybe. Bet kodėl reikia susitaikyti su tokia realybe? Kodėl ji negalėtų būti kitokia, neaplaistyta krauju ir purvu? O gal bijoma, kad nesugebės prisitaikyti prie naujos tvarkos, kur netoleruojama viskas, kas grįsta melu, apgaulėmis, kur skaudžiai baudžiami nusikaltėliai ir kyšininkai? Gal iš tikro piliečiams patogi tokia nusistovėjusi politika? Na, pagrūmoja valdžiai, paverkia, bet dalinai iš to išpeša malonumą? Mano klausimai kyla iš visiško pasimetimo kas ir kaip turėtų būti, kad visiems įtiktų. Turbūt drąsiai pasakysiu, bet man rodos niekas dar ilgai tėvynėj neikeis, nes žmonės nenori keistis. Vieni iš baimės, kiti sukaustyti įsitikinimų ir nusivylimų, treti- dėl naudos.
Atsiras tokių, kurie man atrems: kodėl išvykau, jei jau taip noriu keistis ir daryti kažkokius sprendimus valstybės naudai? Būtent, tam ir išvykau, kad galėčiau pasikeisti naudodamasi kitų patirtimi, išmintimi, sugerdama gėrį į save ir bent jau savo kiemą išsivalydama. Iš manęs daugiau naudos kai aš išvykus ir tik laikas parodys ar į naudą užsienyje įgauta patirtis...
Aš visada pritariu bendradarbiavimui, pagrįstam abipusiu pasitikėjimu. Šįkart mano neigiami pastebėjimai nebuvo tinkamai įvertinti, juolabiau bandant visas bėdas suversti man vienai. Nebūkime stručiai. Bėdų turi kiekviena tauta, bet reikia jas spręsti, o ne sukišti galvas į žemę apsimetant, kad kyšančio užpakalio niekas nemato.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą