2010 m. kovo 14 d., sekmadienis

Ilgesio gaida, arba dar ir dar kartą įsimylėjau...



Gera sugrįžti namo... Visuomet smagu išeiti, pamatyti, patirti, bet dar maloniau, parsinešti visus įspūdžius ir mintis su savimi, kuomet dar ilgai apie tai galvoji, kai nerealiai gera tai prisiminti. Taip, šiandien patyriau šį jausmą ir noriu tuo pasidalinti. Pajutau, jog žiemos meilumas neilgai bedžiugins, jog ji iškeliauja ramiai, palikdama manyje ilgesį... Tarsi paskutinį kartą liečiau sušalusį sniegą, lyg paskutinį kartą glamonėjau spindesio nepraradusius sniego perlus. Negalėjau atsilaikyti. Nors šaltis ir ledinis paviršius draskė man rankas, bet negalėjau atsispirti jo nelietus. Jaučiu, kad tai buvo paskutinis kartas.
Esu labai laiminga, išgyvenusi tokią žiemą. Man ji buvo kaip stebuklas, nes tokios gražios, idealios aprašytos tik pasakose... Gyvenu gražiais prisiminimais, paliko neišdildomą maksimalų įspūdį, kurio negalėsiu užmiršti. Buvo nuostabu. Gal todėl šiandien pajutau didelį norą apkabinti likusias sniego pusnis, palaižyti šlapiuojančius varveklius, norėjosi pasileisti sniego laukais ir griūti, veidu į jį. Savotiškai šiandien atsisveikinau su nuostabiausia mano gyvenime žiema, su viltim, jog ji sugrįš sekančiais metais...



















2 komentarai: