2010 m. vasario 13 d., šeštadienis

Meile, ar esi?

Artėjant meilės dienai, vis diskutuoju su savimi apie žmonių santykius, ryšius, nuo dvasinio iki fizinio bendravimo.... Galvoju, kiek porose likę romantikos, pasitikėjimo, pagarbos vienas kitam, atvirumo, užjautimo ir betarpiško supratimo.
Vasaros metu labai mėgstu vaikščioti vakarais savo rajone. Greta lydi daugiabučiai namai, kuomet sutemus apsipila šviesomis languose. Vyksta gyvenimas. Man visad įdomu neįkyriai stebėti kas už tų langų vyksta, sąlyginai pasitelkiu savo vaizduotę, nes žinoma, jog nematau daugiau, nei akys siekia esančius šalia lango...Ypač pasidaro smalsu, kai užfiksuoju vyrą/moterį virtuvėje gaminant maistą. Kažkodėl man taip jaukiai nusidriekia visa virtinė vaizdinių - kas bus toliau... Nerealu, kai pasiseka pamatyti, kai prieina vyras prie virtuvėje "besisukančios" moters, švelniai pakibina, ar apkabina, ar pabučiuoja... Aš tik stebėtoja, bet mane kažkiek paveikia toks švelnus gestas... Visą likusį kelią galiu apie tai galvoti ir įsivaizduoti, kas bus toliau, kaip jie valgys paruoštą patiekalą, kuo užgers, o kas bus desertui ir kaip jie besimėgaudami kabins plaktą grietinėlę ir gaudys želė gabaliukus desertinėje taurėje... Vėliau galbūt kava "latte" vainikuos jų vakarienę ir jos aromato užteks ir kaimynams.... Ir taip toliau...
Nežinau kodėl sureikšminu tokias sakykim smulkmenas, tačiau man tai taip viliojančiai ir jaukiai skamba.
Stebėdama gyvenimus, kažkodėl viskas mano galvoje susiveda į vieną - moters ir vyro santykį, kuris būtinai turi baigtis nekasdieniškai, ypatingos romantikos apsuptyje. Juk negaliu žinoti kaip iš tiesų viskas ten vyksta ir kuom baigias, galbūt mano matytos kelios akimirkos visiškai neatspindi "to" gyvenimo, bet visgi norėtųsi visa tai suidealizuoti ir išgyventi vis naują pasaką...
Turbūt daugeliui smalsu vogčiom stebėti kitus, kurti savas pabaigas...Nes tai savotiškas romantikos kūrimas vaizduotėje, kurią vėliau perkeli į realybę. Nebūtų romantikos be mūsų lakios fantazijos ir žinoma be jausmų. Man visad rūpi klausimas, kiek žmonės suteikia reikšmės šitiems dalykams ir kiek pritaiko savo gyvenime. Ar XXI amžiuje galioja tai, kas neapčiuopiama, bet aiškiai jaučiama širdimi ir kūnu? Kur žmonės deda akcentus savuose santykiuose, partneriavime? Ar lieka vietos netikėtumui, polėkiui, neapgalvotai šypsenai ar meilingam žvilgsniui?
Norėčiau tikėti, kad nei amžius, nei gyvenimo aplinkybės, nei išsilavinimas ar mentalitetas nepavogė iš žmonijos šių stebuklingų galių, kurios sušildo, galbūt sužeistą išgydo...
Jei jaučiame sustabarėjimą, užsiciklinimą, neleiskime, kad tai užvaldytų iki galo ir kuo greičiau pasakysime "STOP", tuo paprasčiau mums pavyks pataisyti situaciją, ištaisyti padarytas klaidas ir tuo menkesnės pasekmės jausis ateity. Nevilkinkime laiko visaip save apgaudinėdami, kad dabar skubu..., neturiu laiko..., netinkamas metas..., pykstu..., nenusipelnė..., dabar turiu galvoti apie šeimos išmaitinimą..., ir t.t.. Šiltiems jausmas, romantikai ir meilės parodymui visada laikas. Prieš meilę visi lygūs ir jos visi nusipelnė. O jei yra meilė, reiškia žmonija gyva ir turi gerą motyvą stengtis dėl savęs, kitų, negailint nieko. Pamaloninkime save, šalia esantį, pasistenkime, kad romantikos žiburėliai švytėtų ne tik meilės dieną...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą