2010 m. sausio 8 d., penktadienis

Visiems

Būna, kad klausiame patarimo nenorėdami tikro ir gero atsakymo, o tik retais atvejais kai mums tikrai reikia pagalbos ar tiesiog paprasto atsakymo. Būna, kad kreipiamės į artimą/draugą, šiaip kolegą jau turėdami savo atsakymą. Nuo ko tai priklauso? Ar norime parodyti žmogui, kad juo pasitikime ir savo klausimu trokštame pamaloninti jį, ar tiesiog palaikome pokalbį, kai nerandame "kabinančios" temos, ar klausiame dėl to, kad nuramintume savo viduje kirbančią graužatį, kad pasitikime tik savim ir patys žinom geriau? "Turiu parodyt visiems, kad nesu storžievis ir pasipūtėlis ir galiu paprašyti patarimo"...
Tokioj situacijoj nukenčia abu žmonės: tas kuris klausia ir prašo ir tas kurio klausiama, prašoma. Pirmasis - neapsisprendęs kokia intencija tai daro. Pastarasis arba numeta atsakymą/patarimą paviršutiniškai, nesigilindamas į situaciją ir iš jo patarimo naudos visiškas nulis. Arba jis visa širdim įsiklauso į oponento situaciją ir tikrai, pajungęs jausmus, protą ir savo patirtį bando pasakyti kažką vertingo, protingo. Ir tuomet, kai įsijautęs bandai atsakyti ką manai apie klausiančiojo situaciją- kartais tenka pamatyti, kad jam nereikia tavo nuomonės. Jis kalba jau apie kažką kitą, arba parodo, kad jis turi sprendimą ir jo nekeis. Nemaloni situacija. Kartas nuo karto pati tai patiriu savo kailiu. Man labai nejauku, kai po ilgų mąstymų ir noro padėti- pamatau apatija mano atsakymui. Dar blogiau jaučiuosi, kai manau esant kompetetinga atsakyti į tam tikrus klausimus ir visad galvoju, kad turiu pasitikėjimą tam tikrų žmonių, bet iškilus tai situacijai, kai manęs klausia- aš atsakau- tas žmogus praignoruoja mano atsakymą tai jaučiuosi beviltiškai, šlykščiai sugriautu pasitikėjimu savimi. Nesakau, kad reikia aklai pasinaudoti mano patarimu, tačiau jei tinka- priimk jį, jei netinka, bent jau neparodyk, kad esu visiškai tuščia vieta. Nes kitą kartą nežinia ar galėsiu būti nuoširdi įsiklausydama į žmogaus bėdas...
Supratau, kad reikia išmokti atskirti, kada tikrai žmogui reikia tavo atsakymo ar nuoširdaus patarimo, antraip įsiskaudinimas garantuotas. Juk nei vienas nenorime jaustis neįvertintu, neišklausytu ir t.t.... Taip, čia savotiškas tavęs įvertinimas, kai matai, kad žmogui taikliai pataikei atsakyti, kad jo akyse sužibo vilties kibirkštėlė tavo dėka ir galbūt tu jam padėjai apsispręsti tai, kas jį ilgai slėgė. Geriausias tavęs įvertinimas, kai jauti, kad žmogus buvo atviras ir jam iš tikro reikėjo tavo pagalbos.
Pabaigti noriu ne apie savęs "įsivertinimą" , o apie nuoširdumą bendraujant, tuo labiau palinkėčiau atsakingiau prašyti pagalbos-juolab kai nesi tikras ar tau jos reikia...

2 komentarai:

  1. Paskaičiau ir pasijutau taip lyg bučiau ne kartą pati asmeniškai tave įskaudinusi. Tikrai to nenorėjau, labai atsiprašau, atleisk. Tiesa ta, kad tavo žodžiai, nors ir nesulaukę galbūt mano atsakymo, visada priverčia dar ir dar kartą perkratyti, permąstyti savo mintis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. savo pamąstymais nenoriu su niekuo suvedinėti "sąskaitų" ir juolabiau nenoriu, kad žmonės, pasiskaitinėję čia jaustųsi blogai. Kiekvienas nuspręndžiame kokias išvadas pasidaryti gavę tam tikrą informaciją. Patikinu, kad nenoriu niekam nieko blogo, ypač nereikalingų neigiamų emocijų.

    AtsakytiPanaikinti