2010 m. sausio 6 d., trečiadienis

Vis tas savęs lyginimas

Anądien važiavau autobusu namo. gretimoje sėdynėje atsisėdo "didoka" moteriškė, pasipuošusi tikro kailio kailiniais, berete, rankinukas matėsi koks tai "brendinis"... Tiesą pasakius, pamačius kailinius, visad man iškyla vaizdinys kaip išsitraukiu ryškiai raudonus dažus ir visu grožiu ir be jokio gailesčio apipilu "gauruotu0sius". Bet šįkart ne apie tai... Taigi atsisėdo ta moteriškė ir dar nepajudėjus autobusui jos ranka įlindo į didelį ir išsipūtusį rankinuką ir išsitraukė gumulėlį šviežaus, puraus pyrago (mūsuose jis labiau kaip batonas). Na ir negalėjau nematyti to, nes akies kraštelis vis užfiksuodavo vykstantį veiksmą. Ji ramiai, maišelyje atsignybia to pyrago, ramiai įsideda į burną, vėl ranka lėtai lenda į maišelį ir tt... Pyrago gabaliukai taip skaniai atrodė, tokie purūs, kad greitai sužadino ir mano apetitą. Deja... Niekada neturiu rankinėje nieko užkandžiavimui ir iki šiol net nemoku eidama ar bet kur gerti kavą, arbatą... Seilės rinkosi burnoje, skrandis pradėjo gurgėti. Matyt iš to nusivylimo, kad nieko maišelyje neturiu, pradėjau pykti. Taip, ant tos moteriškės, paskui jau ir ant visų " didelių" žmonių. Kuo toliau, tuo labiau mane įaudrino mintis, kad begalė žmonių valgo, užkandžiauja, vaikšto su kasneliu burnoj ir sumuštiniu rankoj, vakaras prie televizoriaus neįsivaizduojamas be užkandžių ir t. t... ir jie nusipelnė būti stori. Žinoma, iškart pastačiau palyginimui save ir tuos žmones. Esu stamboka, palygint su ūgio/svorio parametrais. Bet pyktis užvirė dar labiau, kai lygindama save ir juos supratau, kad aš neužkandžiauju autobuse, nevalgau eidama, neturiu įpročio kramsnoti tarp pagrindinių valgymų, prie teliko manęs nepamatytumėte valgant čipsus ar kitokias nesąmones.Ir kodėl vis tiek esu stambesnė, nei norėčiau? Kodėl esu vienodam lygmeny su tais storuliais, kurie patys, savo noru save nuodija, save tukina ir t.t.? Prileidžiu galimybę ligos faktoriams, kurie tunka dėl ligos, dėl cukrinio diabeto padarinių... Iš esmės man vienodai kokie žmonės gyvena, vaikšto aplink, dirba, kvėpuoja. Nejaučiu diskomforto bendraujant su jais, tiksliau visiškai neskirstau lieknas žmogus-tai fainas, storas žmogus-tai nebefainas. Man svarbiausia yra higiena, bendravimas, humoro jausmas, pasaulio suvokimas, o kūno formos bendravime didelės reikšmės nesudaro. Ir dabar kalbu visiškai ne apie tai. Grįžtu prie to savęs lyginimo ir to šlykštaus jausmo, kad aš dedu pastangas atrodyt patraukliau, o jų visos pastangos baigiasi ties šaldytuvu. Bet atrodome nepasakyčiau, kad vienodai, bet ir nepasakyčiau, kad aš esu kitoje barikadų pusėje...
Norėjau užkabinti esmių esmę: kuris žmogus laimingesnis iš tikro- storulis, bet skanaudamas viską iš eilės, nevaržantis savo alkio pojūčių, nekankindamas savęs dietomis, ar lieknas, bet amžinai besirūpinantis kalorijomis, save ribojantis nuo grietinių ir mėsos, dažniausiai nelaimingas, kad "prisidėjo" nelemti 200 gramų?
Turėjau mėgstamą kulinarijos laidą, kuri tapo nemėgstama vien todėl, kad laidos pabaigoje vedėja ir maisto gamintoja prieš einant miegot vis įlįsdavo į šaldytuvą, išsitraukdavo tai, kas liko nuo pietų, dažniausiai užsipildavo papildomai grietinėlės ir besimarkstydama viską pribaikdavo...Nepasakyčiau, kad dar jai būtų trukę papildomų kalorijų... Gal man pavydas "bambą graužia", kad aš sau to neleidžiu?

2 komentarai:

  1. Mano nuomone, tai storulis yra laimingas tik tam tikra akimirka, t.y. kai valgo:)Kai baigia valgyti, tada apsunkes skrandis ima slegti jo sazine ir apima neviltis, liudesys, pyktis, ko pasekoje vel ciumpamas saves paglostymo kasnelis.O tu nepavydi, o labiau pyksti, kad svietas neteisingas tavo atzvilgiu.Jurate

    AtsakytiPanaikinti
  2. ačiū tau :) oi, net nezinau ar teisingas, ar neteisingas... Tiesiog save griauziesi vienu ar kitu atveju :)

    AtsakytiPanaikinti