2010 m. sausio 22 d., penktadienis

meditacija...

Ką jaučiate, kai jums ant veido krenta snaigės? Kai ant mylimojo blakstienų išvystate nuostabaus grožio baltapūkę snaigę? Ką jaučiate, kai akys negali įžiūrėti horizonto, o visur tik sniego patalai?Ką jaučiate, kai įkvepiant ledinį šaltį, jis kūne tampa malonia šiluma?
Dėkoju Dievui, kad galiu matyti ir jausti, galiu girdėti ir užuosti. Net ir niūriausią dieną mane nuramina visatos dovanos, galiu pasidžiaugti gamtos stebuklais.
Sninga...ramiai ir tykiai balti pūkučiai krenta žemėn... Visiškai pasiduodami vėjo tėkmei ir žemės traukai. Tokios idealios, tokios figūringos snaigės tiesiog krenta ir gula ant žemės. O gal tai šokis? Sukasi viena aplink kitą, tarsi meiliai glaustosi... Jokio pasipriešinimo, jokio skubotumo, jokios panikos ir streso... Sustokime minutėlei, nuraminkime akis ir širdį, pabūkime kartu jų šokyje...