2010 m. sausio 19 d., antradienis

Kai prarandi tikėjimą savim

Kas dieną, atėjus vakarui patinka mintyse persijoti ką šiandien nuveikiau, kokiom nuotaikom gyvenau, ką patyriau, kokios mintys mane aplankė... Tai darau kasdien, ir to visiškai nenorėdama. Turbūt tai tapo vienas iš "rutininių" veikalų. Gera, kai peržvelgus visą tai randi kuo pasidžiaugti, jauti, kad ne tik tau diena davė, bet ir tu kažką kažkam davei.
Neseniai po vienos iš savo "apžvalgų" pasijutau tuščia. Aplankė jausmas, kad nesu naudinga, kad negaliu pasauliui pasiūlyti nieko. Aš kaip skruzdėliukas, kuičiuosi savo erdvėje, bet kam nuo to geriau? Pradėjau suvokti, kad negaliu pateisinti man svarbių žmonių lūkesčių, to padaryti nesugebu. Sekanti mintis atėjo apie tai, jog mano geri norai, tikslai ir užmojai - nieko verti. Tiesą sakant praradau pasitikėjimą savimi. Lyg ir nieko neįvyko, lyg ir niekas nepavogė iš manęs drąsos, tuomet iš kur visa tai nusileido? Nepasitikiu savo jėgomis ir įgūdžiais, kad galiu pradėti savo verslą. Tiesiog tuo netikiu. Nepasitikiu savo noru ir gabumais kurti grožį, nes kaip tyčia akis bado talentingų žmonių darbai ir veikla... Man toli ir apskritai neaišku ar galiu sakyti toli... Nepasitikėjimą sieju su visiška apatija kažką daryti. Turėjau tikslų ir užmojų - šiandien nieko neliko. Ne, tai ne rudeninė depresija, ar kokia kitokia depresija. Tai visiškas nenoras plėstis. Kitaip tariant nenoriu įsilieti į plačiuosius vandenis. Nes man atrodo, kad yra žmonių, tai darančių geriau ir įdomiau. Kiekvienas savitas? Bet ir tam reikia talento! Vis mąstau apie tai, kokį turiu įrankį, kurį mokėčiau taip gerai valdyti, kad galėčiau uždirbti duoną? Ir neatrandu... Galiu aukotis, dirbti nemėgiama darbą, bet kažin ar ilgai ir neaišku kokios visų tų mano pastangų pasėkmės. Bet kokia gyvenimo prasmė, dirbti dantis sukandus? Nuo ko esu priklausoma? Kuri gyvenimo eilutė mane sugniuždė? Karts nuo karto man pasitaikydavo tokių nuotaikų, nenoro būti, ir t.t., bet šįkart viskas kitaip.
Ar verta su savimi kovoti ir kapstytis iš paskutiniųjų? Ar tai bus tik laiko tempimas ir savęs apgaudinėjimas naujomis iliuzijomis?