2010 m. sausio 24 d., sekmadienis

Kai norisi tylėti

Jaučiu, kad gyvenu tarpsniais, kurie priešingi vienas kitam. Apibendrinti ir įvardinti jų negalėčiau, nes kiekvienas skirtingas ir pasireiškiantis ne vienodu stiprumu. Vieną kartą vienokiais atspalviais galiu nusakyti išgyvenamą laikotarpį, kitą kartą jau visai kita linkme pasisuka kažkada išgyventas laikas. Taigi, dabar man būtent iš tų momentų, kai esu užklupta vieno iš tokių pojūčių...
Kai norisi tylėti... Rodos gyvenai planuodama, sistemindama veiklą, koreguodama teigiamas ir neigiamas išeitis, statei darbų pilis ir tikėjaisi, kad viskas bus kaip sviestu patepta... ir... prieš lemiamą momentą pasidžiaugti viskuo - aplanko beprasmybės jausmas ir užburia tylai. Tiesiog... tik jauti, kad ir išankstinė nuomonė jau nebe tokia tvirta ir pasiryžimas daug nuveikti išgaravo...Balsu ištartas žodis suskamba gąsdinančiai skambiai, ausyse suspengia, kūną pasiekia virpesiai , aiškiai duodami signalus, kad buvo per garsu, per drąsu ir tuo žodžiu buvo suniokota tyla. Bandau įsiklausyti į save, savo kūną ir suvokiu, kad ištroškau tylos,nes mintys, kalbėjimas šiuo atveju tik drumsčia tylos harmoniją. Tai pavadinčiau atsitraukimu ir noru susigūžti. Be pykčio, be pagiežos, be įkyrių minčių, be nereikalingos informacijos. Tiesiog norisi susigūžti ir išjausti iki gelmių kas man duota.
Aš kaip suprantu, ne mane vieną aplanko tokios akimirkos, kurios neretai užsitęsia iki ilgesnio laikotarpio. Bet kiek teko pastebėti - žmonės bijo to ir visokiausiais būdais save stengiasi pralinksminti save, neigti, nesureikšminti, netgi visaip save bando apgaudinėti ir įtikinėti, jog tai, kas dedasi su juo yra draudžiama, neigiama ir šiukštu negalima sau to leisti. Tenka girdėti ir matyti, kaip artimieji numoja ranka ir neatsakingai užklijuoja etiketę "depresija" savo artimajam. Kodėl to žmonės bijo ir visaip kaip bando nuo to pabėgti? Kita vertus žmonės netgi bijo jaustis laimingi, net neaišku dėl kokių priežasčių...taip išeina, kad žmonės apskritai bijo savo jausmų ir pojūčių, bijo tam tikrų etapų ir patirtų išgyvenimų? Kodėl gi tuo nepasimėgavus? Grįžtant prie mano dabartinės būsenos, noriu pabrėžti, kad aš leidžiuosi užpildoma viso to, kas man buvo atsiųsta. Tiesiog mėgaujuosi, kai jaučiu smelkiantis nežinojimui, apatijai, liūdesiui, ramybei. Protas dar priešinasi ir nerimsta, o kūnas jau mėgaujasi pirmais tylos prisilietimais... Viskas taip klampu, bet tai priduoda saugumo jausmą. Jei šį potyrį priimi kaip tau skirtą reiškinį ir leidiesi užvaldomam - patiri kažką ypatingo, išjauti tokius dalykus, kurių neįmanoma sulyginti su niekuo...Tai palieka "įrašą" tavyje ir manau gyvenimiškoje patirtyje kada nors tikrai turės teigiamos įtakos.
Visgi, noriu sau palinkėti - nebijoti tų "jausminių" vingių, nebijoti išgyvenimų, susijusių ne tik su gėriu, grožiu ir laime. Viskas yra bendra energija, protą galima nugalėti ir "įsakyti" jam paklūsti širdies troškimui pajausti daugiau, nei jis norėtų. Tai neišmatuojama patirtis, kuri plečia ribas jausminėje amplitudėje...
Prašau visatos leisti man tai patirti ir išgyventi iki galo ir kiek skirta, kad galėčiau priimti naują, man skirtą dovaną...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą