2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Tai, ko man reikia

Daug minčių... Galvoju kokią temą užkabinus, bet kaip filmas prabėga begalė jų... Apie muziką, apie vaikų aklėjimą, apie bendravimo įtaką vidiniam "aš", apie norus ir svajas... Daug... Bet nepavyksta apsistoti ties viena ir ją išlukštenti. Galėčiau tauškėti apie bet ką, bet norisi, kad ta mintis atneštų man kažkokią prasmę, dėl ko ją gvildenu, dėl ko noriu plėtoti ir apskritai apie tai rašyti.
Šiai dienai žmonėse pastebiu "proto"veiklą, vadovautis jausmais tarsi uždrausta, nes būtų neprotinga... O matosi aiškus trūkumas tų subtilių palietimų, nuo kurių žmonės tampa jautresni, labiau pasitenkinę ir laimingesni. Sakykim muzika - daro neįtikėtinus stebuklus. Bet kiek žmonių sau leidžia tiesiog, atsisėsti, užsimerkti ir mėgautis ja? Negalvodami apie darbus, kurie laukia, negalvodami apie tai, kaip vaikai verčia aukštyn kojom gretimą kambarį, savęs negrauždami dėl galybės rūpesčių? Prabanga toks malonumas? Bet tai nieko nekainuoja! Na, nebent neturi minimalios aparatūros ir plokštelių... Mylimos muzikos klausantis atsipalaiduoja fizinio kūno raumenys, dingsta galvoje užsilikęs ūžesys, širdis grįžta į normalų ritmą, pulsas suretėja, to pasekoje pradedi ramiau kvėpuot, taip pagerini kraujo apykaitą ir t.t....Nreikia būti muzikantu, kad galėtum klausytis kas tau malonu. Nori nenori susidarę sąskambiai pasiekia giliai... Aš net jaučiu, kai suvirpa mano pilve, kai išgirstu netikėta harmonijos sprendimą, įdomesnį akordą, ar ritmiką. Svarbiausia leisti užlieti save visiškai pilnumoj. Jokių šalutinių poveikių muzika neturi, na gal tik tokį, kad po keliolikos minučių muzikos "terapijos" jautiesi laisvesnis, pailsėjęs ir mutinas pasaulis praskaidrėja. Nelabai įsivaizduoju, kam gali kilt noras po gero koncerto eit, daužyt, laužyt, įžeidinėt, skriaust, tyčiotis... Nu gal ir taip būna, bet tokių atvejų nežinau.
Labai trūksta man gyvų koncertų, nes šiuo metu negaliu sau to leist. Bet tikiu, kad ateis diena, kuomet įstosiu į normalias vėžias ir pradėsiu gyventi visiškai pilnavertišką gyvenimą. Normalu, kad tam tikrais gyvenimo etapais įgauni kažkokius apribojimus, turi kažko atsisakyt, ar šiaip tiesiog nėra galimybės poreikių įgyvendimui.
Kas dar žmones "papilniavoja"? Knygos. Skaitymas. Šiais laikais galime pasidžiaugti žodžio laisve ir galime visokių knygų rasti. Nuo labai sudėtingų iki lengvų, tiesiog laiko "užmušimui". Dabar turbūt jau tapo mada knygos apie savęs nuteikimą turtų ir sėkmės link. Nežinau kaip kitiems, bet man tiesiog jau bloga nuo tokių. Buvo įdomi pirma tokio pobūdžio knyga, bet toliau, kurios pasirodė tiesiog rekordiškais mąstais, kaip ir bereikšmės. Iš tuščio į kiaurą, ta pati informacija tik kitaip pateikta. O kartais netgi nepakeista minties struktūra. Žmonės "šeriami" tokiomis knygomis ir norima, kad kažkiek žmogus atitoltų nuo materialumo, atsigręžtų į tikrąsias vertybes? Kaip tai galima padaryti, jei knygos mums kala tą pačią informaciją?
Yra labai puikių autorių, kurie sugebėjo užkabinti daugiau, nei dalyti patarimus kaip tapti finansiškai laisvu. Man labai patinka knygos, kur atskleidžia žmogaus gebėjimų gausą, įtikėjimo svarbą, pasitikėjimą, neatrastas pojūčių galimybes. Tokių knygų pagalba pradedi domėtis daugiau, nei kas vyksta panosėj... Tarsi parodo kelią, kuris tau artimas ir kuriuo norėtum eiti, pritaikydamas teoriją praktikoje, bandydamas praplėsti savo minties ribas . Perskaičius tokią knygą man visuomet palieka neišmatuojamą terpę mąstymams, svajojimui, savianalizavimui ir netgi realiems pokyčiams. Vat tokios knygos tai ir relaxas, ir turtas, ir turi išliekamąją vertę.
Baigiant apie tuos virptelėjimus, prisilietimus nematomų gijų... Kiekvienas privalo atrasti savo užuovėją, kuri priglaustų žvarbią dieną, sušildytų ir nuramintų besiblaškantį dvasinį "Aš".

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą